APIE PROJEKTĄ
Viekšnių senosios vaistinės sodo rūsyje sukūrėme audiovizualinę instaliaciją „Rūsys“, nukeliančią lankytoją į 1944-uosius – laikotarpį, kai anksčiau daržovėms laikyti naudota patalpa tapo prieglobsčiu nuo karo ir laikinais namais 29 žmonėms bei šuniukui.
KLIENTAS

IŠŠŪKIAI
Pagrindinis iššūkis – kaip autentišką istorinį pasakojimą perteikti taip, kad lankytojas jį ne tik išgirstų, bet ir pajustų? Instaliacijai reikėjo formos, kuri leistų išvengti tradicinio istorijos pasakojimo ir pačią erdvę paverstų pasakojimo dalimi.
Kitas iššūkis – dirbti su nedidele, tamsia erdve, kurios atmosfera jau savaime yra stiprus elementas. Todėl vaizdas, garsas ir tekstas turėjo ne konkuruoti su autentiška rūsio aplinka, o ją papildyti ir sustiprinti.
Taip pat reikėjo išlaikyti balansą tarp konkretaus istorinio pasakojimo ir universalesnės žmogaus patirties – baimės, laukimo, nežinomybės – bandant išgyventi karo metu.
Svarbiu pasakojimo elementu tapo klausimas – kas iš tikrųjų apsaugojo Viekšnių vaistinę? Atsitiktinumas, dieviška globa, žmogiška atjauta ir iš jos kylantys pasirinkimai? Šį klausimą reikėjo ne atsakyti, o atskleisti per pačią istoriją ir leisti lankytojui pačiam susimąstyti, kas lemtingomis akimirkomis nulemia žmogaus išlikimą.
ATLIKTI DARBAI
Koncepcija ir scenarijai
Kurdami instaliaciją atsispyrėme nuo Zofijos Navickienės atsiminimų. Autentiška atmintis tapo pagrindine pasakojimo ašimi, leidžiančia pažvelgti į 1944-uosius ne iš istorinio atstumo, o per žmogaus kasdienybės patirtį.
Pasakojimas kuriamas ne chronologiškai aiškinant istorinius įvykius, bet leidžiant lankytojui tarsi patekti į pačią situaciją. Rūsys tampa ne tik istorijos vieta, bet ir jos dalimi – erdve, kurioje žmonės slėpėsi, laukė ir bandė susikurti laikinus namus.
Filmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, tačiau lankytojas nėra įpareigotas klausytis nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Galimybė laisvai judėti erdvėje ir įeiti ar išeiti bet kuriuo metu leidžia kiekvienam pasirinkti savo santykį su pasakojimu.
Vaizdo turinys ir garso dizainas
Vizualinėje dalyje pasirinkome minimalistinę formą, leidžiančią išsaugoti rūsio atmosferą ir nepaversti erdvės tradicine projekcijų sale. Ant sienos projektuojamas vaizdas veikia kaip simbolinis veidrodis į praeitį – jis papildo pasakojimą, kuria nuotaiką ir padeda lankytojui nusikelti į tą laiką.
Svarbiausias vaidmuo tenka garsui. Autentiški Zofijos Navickienės garso įrašai derinami su erdviniu garsovaizdžiu, kuris padeda sukurti buvimo rūsyje pojūtį. Garsas sklinda ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir kaip atmosferos kūrimo priemonė.
Siekėme ne tik papasakoti istoriją, bet ir sukurti patirtį, leidžiančią lankytojui bent trumpam pajusti, ką reiškė gyventi karo akivaizdoje.





